Kai viskas nusidažo geltonai.

Kai medžiai nusidažo geltonai, viskas kas tave supa taip pat pakeičia spalvas. Dienos nebėra tokios šviesios, pradedi jausti kažkokią nostalgiją. Galbūt praėjusiai vasarai, gal saulei kuri nebešviečia taip dažnai, gal vakar vakarui, gal sapnui, kurį nutraukė žadintuvas.

Šviežia

Sveiki. Po ilgos pertraukos nusprendžiau grįžt. Tiesa sakant nusprendžiau ne tik pradėti vėl rašinėti, bet taip pat pasidalinti savo nuotraukom. Vasarą vėl pradėjau truputi žaisti su juostine fotografija, todėl manau šio blogo erdvė man bus kaip tik. Dalinsiuosi viskuo kas mane žavi, patraukia akį, priverčia nusišypsoti, šokiruoja, įkvėpia, stebina, juokina ir taip toliau.
Pradžiai truputis mano vasaros kuri atrodė daugmaž šitaip.

Grįžus.

Sveiki! Pagaliau atsirado laiko ir čia parašyti. Kaip ir tikejomės mūsų kelionė truko trumpiau. Grįžom po 5 parų. Išties laikas šioj vietoj nebesvarbus, nes pojūčiai ir išgyvenimai išlieka neribotą laiko tarpą ir nesvarbu tai menesis ar tik penkios paros. Kaip bebūtų kelionė pavyko visom prasmėm ir net nežinau kuo jis galejo būt geresnis. Kai rašiau dalykus kurių norėčiau kelionėje, tai žinokit beveik viską gavau ir dar daugiau, išskyrus prakeiktas pusles ant kojų, be kurių neapsiejom nei dienos! Bet ne tai svarbiausia: oras buvo idealus, dienomis buvo karšta ir saulėta, batai, kad ir kaip nutrynė buvo geri, nuovargis – superinis, kuprinės atlaikė, gamtosaugos nesutikom, dėl tos priežasties net statydami palapinę nesmeigdavom kuoliukų į žemę, kad padarytumę kuo mažesnę žalą Neringos rojui. Kasdien įveikdavom apie 20km pėsčiomis. Pirmą dieną nuo Smiltynės nukeliavom iki Juodkrantės. Po pirmų kelių kilometrų radom fainą miško keliuką, kuris greičiausiai buvo prakirstas ugniagesiams arba gamtosaugos patruliui, atrodė senokai važiuotas ir vedė iki pat Juodkrantės lygiagrečiai kopoms ir elektros laidams, žodžių geriausias kelias žygiavimui. Pabuvom nudistų papludimyje ar bent jau mes taip pamanėm, bet kaip sakė Jonas – nuo likimo nepabėgsi, todėl prisijungėm. Antrą dieną pasiekėm Pervalką. Gal kokius 5-7km klaidžiojom miškais, eidami zigzagais, ieškodami tokio pat miško keliuko kaip iki Juodkrantės. Neradom, nes pasirodo Naglio rezervatas prasideda nuo Juodkrantės ir tesiasi iki Nidos. Teko eit dviračių taku ir šiek tiek improvizuot. Asfaltas – kojų priešas, tada ir prasidėjo vakarykščių nereikšmingų puslyčių metamorfozės į skausmingas gigantes. Ne pats maloniausias jausmas. Blogiausia, kad nuo pat Juodkrantės iki Pervalkos nebuvo papludimių, teko daug paprakaituot. Bet penkių grūdų košės su konservais ir draugo dovanos iš Vilniaus atpirko visas ašaras. Trečia diena buvo idealiausia žygiavimui. Vėsoka, apsiniaukę, bet nelijo. Taip ir pasiekėme Nidą. Kas ypač sunervino tai ale “Nidos kempingas”. Visą kelionę dėjom į kelnes, dėl palapinių statymo ir taip toliau, nors valgyt gamindavomės ant nešiojamos viryklės, šiukšles laikėm plastikiniuose maišuose, kuriuos vėliau išmesdavome miestuose. Žinojom, kad vienintelėje vietoje kur gali kempinti tai yra  “Nidos kempingas”.  Nužingsniuojam išsitaškę po visos dienos, atsisakę poros vietinių moterėlių pasiulimų į 20-30lt kambarius nakčiai Nidoje. O ten – 3 žvaigždžių kempingas. WTF?! Kur dingo paprastas pievos plotas su vienu mediniu tualetu ir keletu praustuvių už 5lt per parą. Malonioji ponia registratorė sako 17lt automobiliams, 17lt vieta palapinei ir 20lt kiekvienam asmeniui. Liko tik piniginės matematika. Pasėdėjom, pasijuokėm, paliūdėjom ant slenksčio ir paėję gal 500m nuo “Nidos kempingo” įnėrėm i rugščių lietų ar šiaip labai įdomų miškelį (tarp medžių vaikščiojom be kuprinių ant pečių, nes fiziškai būtumę nepratilpę). Radę vietelę palapinei, pasikabinom tentą nuo lietaus, pasigaminom vakarienę, išgėrėm arbatos, suvartojom Vilniaus dovanų ir ėjom miegot. Kitas dienas praleidom papludimy skaitydami knygas ir šokinėdami per nerealaus dydžio bangas. Tikrai Lietuvoj tokių dar nebuvau matęs, keletą kart vos nemirėm po jomis, bet buvo verta x). Grįžom liūdni ir nudegę. Aš gal labiau liūdnas, nei nudegęs, nes taip nesinorėjo palikti to rojaus. Atrodo visos tavo problemos kažkur už kalnų, kurie atrodo neperlipami.

Nuoširdžiai noriu padėkoti kelionės  ir tikrai geram draugui Jonui. Tadui už spacemail’ą – praskaidrindavo sunkius vakarus x). Kojoms – kurios atlaikė. Batams – kurie neplyšo ir stengėsi iš paskutiniųjų sutrint kuo mažiau puslių. Sintetinims marškiniams, kuriuose buvo gera įpakuoti vyną, kad jis nesudužtų, nes po pirmos kelionės valandos supratau, kad jie yra visiškas mėšlas. Vilnonėm kojinem. Penkių grūdų košei, kuri kaskart nustebindavo savo išskirtiniu skonių (su druska, su cukrum, su koncervais ir be priedų), žydrajam ipod’ui kuris vakarais migdė šituo, šituo, šituo, šituo, šituo ir šituo, Jūrai  – kuri 3 dienas buvusi rami, parodė, kad gali nustebinti mus savo bangomis. Takk…

p.s pasidalinsiu nuotraukom, kai išryškinsim iš vienkartinio Kodak’o =D

Gone.

Keliaujame dviese su draugu, kuprinės sukrautos ir ryt jau pradedame savo mini kelionę x). Palinkek mum stiprybės, sveikų kojų, gero oro, didelių Baltijos bangų, nesutikti gamtosaugos naktį, sveiko nuovargio ir svarbiausia geros nuotaikos.

Gero vakaro ir geros savaitės.

Oro pakavimas.

Sveikas. Senokai nerašiau ir dėl to pradėjau jaustis nevisai kaip, turėjau keletą temų, bet norejau jas geriau išvystyti. Apie ka noriu su Tavim šiandien pasidalinti, tai kaip aš vadinu “oro pakavimu” arba didelių muilo burbulų pūtimas. Vilniuje, Lukiškių aikštėje, Laimikio rengta akcija “užburbuliuokime Vilnių” (kuri beja dabar jau rengiama dar karta ir ne tik Vilniuje!)  mane visiškai ikvėpė. Niekad nesidomėjau burbulais, tiesiog patikdavo juos stebėti, gal kartais ir papūsti keletą iš vaikiškų buteliukų. Kaip jau minėjau dabar tai mane labai sudomino. Nusprendžiau pameginti ir pats. Pasigaminti savo tirpalą, laidyklę, nes viskas atrodo nauja ir labai patrauklu, tos beformės formos virstančios spalvotomis sferomis. Taigi jau keletą dienų browsinau internete įvairiausius burbulų receptus ir formules. Išdrįsau viena pasigaminti. Nuvažiavau pas draugą, “išsivirime” “sriubą” ir pasidareme gan juokingas laidynes iš batraiščių ir kiniečių restorano lazdelių. Rezultatas gavosi ganėtinai apgailetinas: burbulai greit plyšdavo, sunkiai pusdavosi, buvo tikra nervų kova. Todėl neatskleisiu šios formulės. Nusivylęs ir sugeltas uodų grįžau namo. Dar kartą peržiurėjau receptus – kandidatus ir nusprendžiau kitą dieną paimprovizuoti. Rezultatas gavosi stulbinantis. Kadangi nesu suinteresuotas slėpti “smagumo” dalį, savuoju receptu pasidalinsiu ir su jumis.

Taigi, Jums reikės: Fairy Lemon indų ploviklio (kiek žinau, putoja ir burbuliuoja geriausiai iš Lietuvoje parduodamų indų ploviklių), vandens, kepimo miltelių, glicerino (galima įsigyti vaistinėse, tai yra odos drėkiklis, naudojamas farmacijoje, deja vaistinėse 25ml kainuoja apie 7lt), cukraus.

Užvirinate vandenį, taip jis taps minkštesnis, kaikurie meistrai pataria naudoti distiliuotą vandenį, bet aš pasirinkau paprastą čiaupo vandenį. Tuo tarpu pilate 500ml Fairy į indą kuriame bus maišomas visa “sriuba”, dedate 2 valgomus šaukštus kepimo miltelių, ir supilate 25ml glicerino, porą valgomų šaukšų cukraus, tsakant pagal skoni. Užvirus vandeniui ipilate kokius 700ml karšto vandens ir 300ml šalto/drungno, kad viskas geriau iširptų ir išsimaišytų, bet nevirtų. Atsargiai išmaišote turinį, stengdamiesi sukelti kuo mažiau putų. Visą šią “sriubą” galite naudoti iš karto, bet galite ir palikti visą tai pastovėti, kad geriau persimaišytu ir leisti suveikti difuzijai x). Taip pat vietoj cukraus galima naudoti sirupą, kuris taip pat suteikia spalvų muilo burbulams. Pagal šį receptą muilo burbulai atrodys maždaug taip:

Burbulų sriubą jau turite, dabar jums truksta laidyklės. Jums reikės : 2 lazdelių, virvutės, veržlės ir kantrybės. Perveriate virvutę per veržlę ir surišate galus kartu. Turi gautis apskritimas. Tada surišate lazdeles, jų galuose virvutę taip, kad viršutinė virvutė būtų trumpesnė, o apatinė ilgesnė ir ant jos kabėtų veržlė. Rezultatas turėtų atrodyti kaip trikampis. Su aukščiau padiktuotu koncentratu patarčiau pasidaryti didesnę laidyklę, patiems bus smagiau, burbulai gan tvirti todėl išeis didesni. Mirkote ir švelniai traukiate arba leidžiate vėjui atlikti darbą už jus. Man asmeniškai geriausia kai vėjo visai nera, tada galite formuoti burbulus kokių Jūs norite. Sekmės.

Jei kils kokių klausimų rašykite, atsakysiu.

Ir pabaigai, kaip visada šiek tiek nuotaikos.

Berlin calling!

Šiandien kažkaip visai netyčia aptikau filmą “Berlin calling”. Tiesa, iš pradžių pasirodė, kad tai bus pigi Pete Tong “It’s all gone” versija.  Mano manymu, tai buvo rimtesnis filmas, gilesnė drama, tačiau siužetas šiek tiek primena pastarąjo.

Taigi, veiksmas mus nukelia į dabartinę Vokietijos ir techno sostinę Berliną. Iki šiol gana minimaliai domėjausi minimal muzika, nors ji Lietuvoje ganėtinai išpopuliarėjo per pastaruosius keletą metų, bet išgirdęs garsus kurie sužadino vaizduotę, pažadėjau sau paklaustyti minimalo daugiau. Pagrindis herojus – Dj’ėjus Ickarus grojantis ir kuriantis minimal, jo draugė – vadybininkė. Viskas sekasi neblogai, deja jis negali išsiversti be narkotikų. Didysis nuopolis prasideda, kai jo nuolatinis drug dealeris parduoda jam blogos kokybės ir be galo nuodinga extasy tabletę, nuo kurios jo kunas gauna didelą toksinų dozę ir jis laikinai “išeina iš savęs” (tai beja buvo viena juokingiausiu filmo scenų, kai Ickarus lyg Picasso tepdamas dažus ant drobės, valgė savo pusryčius viešbutyje). Toliau sekė gydymas reabilitacijos centre, kuriame jis nutarė savanoriškai atsikratyti narkotikų priklausomybės. Tikriausiai, kaip ir budinga tokio tipo filmams (ir realybėje) Ickarus, mėgina pasprukti iš gydymo įstaigos. Mergina jį palieka, leiblas nesutinka leisti jo įrašų, vėl prasideda narkotikai. Galiausiai jam pavyksta išbristi iš viso to liūno ir jis įrašo albumą rehab’e, juokingu pavadinimu “Titen, Techno & Trompeten”, kas lietuviškai skambėtų “Papai, techno ir trimitai” (vėliau jis pervadinamas “berlin calling). Leiblas išleidžia jo albumą, pristatymo vakarėlis nuostabus ir viskas atsistoja į savo vėžias.

Filmas išties patiko, nuostabus soundtrackas, nebloga vaidyba. Vienintelis minusas, tai jog nemokantys vokiečių kalbos gali susidurti su sunkumais, nes niekur kol kas negalima rasti angliškų subtitrų. Buvo smagu prisiminti vokiečių kalbą, deja taip pat ne viską supratau dėl tos prakeiktos jų greitakalbės x). Bet ir nemokantiems vokiškai iš konteksto įmanoma viską suprasti.

Kaip ir sakiau nuostabus soundtrackas.

Ir filmo traileris.

Saulei šviečiant.

Garbinant šiandieną.